1470 m. ruduo

Praeina ne viena tamsi žiema, o net devynios, kol Viešpats išvaduoja mane ir mūsų giminę nuo apgailėtino pralaimėjimo ir tremties savo pačių šalyje. Devynerius ilgus metus gyvenu pas vyrą, su kuriuo nesieja niekas, tik naujieji namai Vokinge. Dalijamės būstu, žeme, pajamomis, bet esu vieniša, ilgiuosi sūnaus, augančio pas priešą, kuriam turiu apsimetinėti drauge. Mudu su Stafordu vaikų nesusilaukiame. Spėju, jog tai pribuvėjų, dalyvavusių priimant Henrį, kaltė. Ir turiu kęsti geranorišką vyro atlaidumą, kad nepadovanoju jam įpėdinio. Jis nepriekaištauja man, todėl turiu kęsti jo gerumą, kaip tik sugebu. Mums abiem tenka kęsti Jorkų, kurie nešioja monarchijos šermuonėlių mantiją, lyg būtų su ja gimę, valdžią. Jaunasis karalius Edvardas pirmaisiais savo valdymo metais veda prastakilmę, ir daugelis tiki, kad ji užkerėjusi karalių padedama raganos savo motinos Džeketos, geros mūsų karalienės bičiulės, kuri pakeitusi sijoną dabar vadovauja Jorkų dvarui. Mano vyro sūnėnas, mažasis Henrikas Stafordas, buvo priglaustas po godžiosios Elžbietos, kuri vadina save karaliene, sparneliu. Ji atima vaiką iš šeimos ir sužieduoja su savo seserimi Katerina Vudvil, mergiote, gimusia lesinti vištas Norhamptone. Ir šitaip Vudvilių mergšė tampa naująja mūsų giminės hercogiene, giminės galva. Mano vyras nesiginčija dėl mūsų berniuko pagrobimo. Vadina tai naujosios tvarkos dalimi, prie kurios turėtume prisitaikyti. Bet aš neprisitaikau. Negaliu. Niekada neprisitaikysiu.

Kartą per metus aplankau savo sūnų demonstratyvioje Herberto namų prabangoje, matau, kaip jis auga ir stiprėja. Stebiu, kaip jis gerai jaučiasi tarp Jorkų, kaip myli Aną Devero, Juodojo Herberto žmoną, matau, kaip žavisi ir draugauja su jų berniuku Viljamu, geriausiu savo bičiuliu, žaidimų ir mokslų draugu. Stebiu, kaip švelniai bendrauja su jų dukterimi Mode, kurią aiškiai parinko jam žmona prieš mano valią.

Kasmet ištikimai aplankau jį ir pasakoju apie tremtyje gyvenantį dėdę Džasperą, apie Taueryje įkalintą jo pusbrolį karalių, o jis klausosi palenkęs rudaplaukę galvelę paklusniomis ir guviomis akimis. Išklauso mane mandagiai, dėmesingai, niekada neprieštarauja, niekada neklausinėja. Bet negaliu pasakyti, ar jis iš tiesų supranta mano karšto pamokslo žodžius: kad turi kantriai laukti, kad turi žinoti, jog yra gimęs tapti didis, kad aš, jo motina, Bofortų palikuonė iš Lankasterių giminės, vos nemiriau jį gimdydama, kad mes abu Dievo buvom išgelbėti didžiam tikslui, kad jis gimė ne tam, kad tenkintųsi Viljamo Herberto palankumu. Kad nenoriu tokios mergaitės, kaip Modė Herbert, sau į marčias.

Kalbu sūnui, kad turi gyventi pas juos kaip šnipas, kaip priešas stovykloje. Jis turįs likti mandagus ir laukti keršto valandos. Turi priklaupti prieš juos, bet svajoti apie kardą.

Bet Henris taip nesielgia. Negali. Jis, atlapaširdis penkerių, vėliau šešerių, septynerių metų berniukas, gyvena pas juos iki trylikos metų. Išauga jų, ne mano prižiūrimas. Herbertas jį užsiaugina, ne aš. Elgiasi su juo kaip su mylimu sūnumi. Ne mano sūnumi, ir aš to niekada neatleisiu.

Beveik devynerius metus lieju nuodus į jo auselę prieš globėją, kuriuo jis pasitiki, prieš globėjo žmoną, kurią myli. Negaliu nepastebėti, kaip jis žydi jų globojamas, matau, kaip jis auga jų mokomas. Herbertas nusamdo kalavijo meistrus iš Prancūzijos, matematikus, retorikos mokytojus. Jie netaupo niekam, kas ugdytų jo gabumus ir paskatintų mokytis. Auklėja it savo sūnų, abu berniukai mokosi kaip lygūs. Neturiu dėl ko skųstis. Tik užgniaužiu pykčio ir neapykantos kauksmą, kurio negalėsiu išleisti: tai mano berniukas, Anglijos sosto įpėdinis, Lankasterių palikuonis — ką, dėl Dievo, guvus ir laimingas jis veikia Jorkų namuose?

Bet atsakymą žinau. Puikiai žinau, ką jis veikia vieno ištikimo Jorko namuose. Virsta jorkiečiu. Jam patinka Raglano pilies prabanga ir patogumai; prisiekiu, neiškeistų jos į kuklus mano namus Vokinge, jei tik galėtų juos aplankyti. Jis linksta prie nuosaikaus Anos Devero dievotumo. Mano reikalavimas iškalti kiekvieną dienos maldą ir švęsti visų šventųjų dienas, žinau, jam per griežtas. Jis žavisi Viljamo Herberto narsa ir veržlumu, ir nors tebemyli Džasperą, nors rašo jam apie tai laiškuose, sklidinuose vaikiškų pagyrų ir susižavėjimo, jis ima gėrėtis dėdės priešu ir mėgdžioti jį kaip kilnaus, garbingo riterio ir lordo pavyzdį.

Man baisiausia, kad mane laiko moterimi, kuri nesusitaiko su pralaimėjimu. Žinau tai. Jis mano, kad esu ta, kuri matė, kaip jos karalius buvo nuvytas nuo sosto, kaip žuvo vyras ir pabėgo svainis, ir galvoja, jog tas nusivylimas ir pralaimėjimas verčia ieškoti vienatvės tikėjime. Sūnus mano, kad ieškau Dievo paguodos dėl sugriauto gyvenimo. Niekas negali jo įtikinti, kad gyvenimas su Dievu yra mano stiprybė ir garbė. Niekas negali jo įtikinti, kad nelaikau mūsų reikalo beviltišku, nesijaučiu nugalėta, netikiu, netgi dabar, kad Jorkai išlaikys sostą. Manau, kad grįšime ir nugalėsime. Galiu jam tai pareikšti, galiu kartoti nesustodama, bet neturiu kuo įrodyti savo įsitikinimų, ir ta drovi šypsena, tai, kaip jis linkteli man galva ir burbteli: „Miledi motina, esu įsitikinęs, kad jūs teisi“, aiškiai kaip dieną parodo, lyg sūnus prieštarautų balsu, kad atrodau jam neteisi ir susipainiojusi, dar blogiau, nereikšminga.

Aš esu ta, kuri jį pagimdė, bet gyvenau su juo tik pirmuosius metus. Dabar jis regi mane kartą per metus, retai kada dažniau, o aš gaištu laiką mėgindama įtikinti jį likti ištikimą reikalui, kuris žlugo beveik prieš dešimtį metų. Nieko stebėtina, kad jis manim netiki. Kasmet atrodau jam vis kvailesnė.

Bet negaliu nurimti. Dievas regi, jeigu galėčiau susitaikyti ir gyventi su vyru, kuris yra vidutinybės įsikūnijimas, uzurpatoriaus pavergtoje tėvynėje su karaliene, kuri už mane tiek niekingesnė, ir kreiptis į Viešpatį vakaro maldose, taip ir padaryčiau. Bet aš negaliu. Trokštu vyro, kuris turėtų drąsos ir ryžto atlikti savo vaidmenį šalies valdyme. Noriu, kad šaliai vadovautų tikrasis karalius, ir turiu to melsti Dievo penkis kartus per dieną. Tokia jau esu ir kitokia nebūsiu.

Viljamas Herbertas yra karaliaus Edvardo žmogus skersai išilgai. Jo namuose mano sūnus, mano pačios sūnus, Lankasterių giminės žiedas, išmoksta kalbėti apie uzurpatorių su pagarba, žavėtis kerinčiu jo paskubomis vestos moters, prasčiokės Elžbietos, grožiu, ir melstis už jų prakeiktų namų įpėdinį. Ji visli kaip tvarto katė, bet kasmet gimdo tik mergaites. Iš jos šaiposi, kad supančiojo vyrą pasitelkusi kerus, kad kilusi iš senos, burtais užsiimančių moterų giminės. Ir dabar tesugeba perėti mažas raganiūkštes laužui, nepagimdo karaliui princo, net burtai nepadeda.

Tiesą sakant, jeigu būtų sulaukę įpėdinio anksčiau, galbūt mūsų istorija būtų kitokia, bet jie nesulaukė, ir palengva, bet neišvengiamai garsioji Jorkų neištikimybė ima nerti kilpą susireikšminusiai jų giminei. Didysis jų patarėjas ir globėjas Varviko grafas stoja prieš vaikiną, kuriam padėjo atsisėsti į sostą, o antrasis sūnus, Klarenso hercogas Džordžas, pasipriešina broliui, kuriam prisiekė ištikimybę. Jie sudaro sąjungą prieš karalių.

Pavydas, Jorkų giminės nuodas, teka Džordžo gyslomis kaip antrarūšis kraujas. Kai Varvikas nutolsta nuo pirmojo Jorko berniuko, kurį padarė karaliumi, antrasis prisliūkina arčiau svajodamas apie tokią pat paslaugą, ir Varvikas ima svajoti, kaip antrą kartą pakartoti tą patį triuką: šį kartą apsimetėlį karalių pakeisti nauju apsimetėliu. Varvikas išleidžia savo dukterį Izabelę už Džordžo ir lengvai, kaip Rojaus gyvatė, sugundo Klarenso hercogą Džordžą nusigręžti nuo brolio ir atimti iš jo karūną. Jie čiumpa naująjį karalių kaip gegužinės vainiką ir uždaro į kalėjimą. Pagalvoju, kad man kelias atviras.

Žinau, jorkiečiai ambicingi ir savanaudžiai nuo pat lopšio. Bet jų susipriešinimas man tik į naudą. Ir aš įkišu trigrašį į visus tuos suokalbius. Kai Jorkai viską užgrobė, jie pavogė mano sūnaus, Ričmondo grafo, titulą, Klarenso hercogas jį pasisavino. Pasiunčiu jam žinutę per savo nuodėmklausį, pažadu savo draugystę ir ištikimybę, jeigu grąžins mano sūnui Ričmondo grafo titulą. Leidžiu jam numanyti, kad per mane užsitikrins mano giminės paramą. Nereikia nė sakyti, jis ir pats žino, kiek vyrų galiu sukelti. Nurodau, kad grąžinęs titulą mano sūnui, jis galės savąjį pavadinti princu, nes aš paremsiu jį prieš jo brolį karalių.

Vyrui apie tai neprasitariu ir viskas išlieka paslaptyje, kol suokalbis išaiškėja, kai Edvardas pasprunka nuo jį išdavusio draugo ir brolio ir pergalingai grįžta į Londoną, o mes prarandame Jorko dvaro malonę. Mano vyrui turėjęs atitekti Viltšyro grafo titulas karaliaus Edvardo valia aplenkia jį ir suteikiamas jaunėliui jo broliui Džonui, grafu tapusiam dėl demonstratyvios ištikimybės Edvardui. Regis, valdant šiam karaliui nebepakilsime. Mus pakenčia, bet mūsų nemėgsta. Tai neteisybė, kurios nepakeisi. Mano vyras liks seru iki grabo lentos. Jis nesuteiks man jokio kito titulo, tik ledi. Niekada nebūsiu grafienė. Vyras nieko nesako, bet iš jo tylos spėju, kad yra girdėjęs apie mano draugystės pasiūlymą Klarenco Džordžui ir kaltina mane, kad buvau neištikima jam ir karaliui Edvardui. Tiesą sakant, jis teisus.

Ir tada — kas galėjo pagalvoti? — viskas apsiverčia dar kartą. Karalienė Margareta, mūsų brangioji karalienė, desperatiškai pasprukusi į Prancūziją be pinigų ir karių, sudaro sąjungą su tuo žalčiu Varviku, senuoju savo priešu, didžiausiu konkurentu. Neįtikėtina, bet ji leidžia savo brangiam sūnui Edvardui, Velso princui, vesti jaunesniąją Varviko dukterį Aną, ir abu tėvai sutaria kartu pulti Angliją, surengti vaikams kruviną medaus mėnesį ir pasodinti Lankasterių sūnų ir Varviko dukrą į Anglijos sostą.

Jorkų galas staigus kaip saulėlydis. Varvikas su Džordžu išsilaipina Anglijoje ir patraukia į šiaurę. Viljamas Herbertas surenka savo vyrus pagelbėti karaliui, bet nespėjus jiems susitikti su pagrindinėmis jorkiečių pajėgomis Herbertas pastebi priešą šalia Banberio, ant Edžkoto kalvos. Jis atliko savo pareigą, kai tądien pasiėmė kartu mano sūnų, bet šito jam niekada neatleisiu. Kaip dera didikui, jis pasiėmė savo globotinį į mūšį, idant šis paragautų smurto ir pamatytų tikras kautynes, kaip dera, bet tai juk mano sūnus, neįkainojamas mano sūnus, vienintelis mano sūnus. Dar blogiau — negaliu apie tai galvoti, bet tai tiesa, — pirmą kartą apvilktas šarvais, pirmą kartą paėmęs į rankas ietį Henris išjojo kautis už Jorkus, prieš Lankasterius. Jis kovojo priešų pusėje, savo priešo pašonėje prieš mūsiškius.

Mūšis baigėsi greitai, kaip kartais nusprendžia Viešpats. Jorkai buvo įveikti karių persvara, ir Varvikas galėjo pasismaginti su belaisviais, tarp kurių atsidūrė ir pats Viljamas Herbertas. Varvikas, pats susitepęs krauju, pats išdavęs, norėjo būti garantuotas dėl rytdienos. Vietoje nukirto Herbertui galvą galbūt netgi matant jo globotiniui, mano sūnui.

Džiaugiuosi. Nė akimirką nejutau jam gailesčio. Jis atėmė mano sūnų, paskui užaugino taip gerai, kad Henris pamilo jį kaip tėvą. Ir už tai neatleidau, todėl džiūgavau išgirdusi apie priešo mirtį.

— Reikia parsivežti Henrį, — sakau vyrui, serui Henrikui, kai žinia pasiekia mus gandų ir pasakojimų nuotrupų pavidalu. — Dievas žino, kur jis dabar. Jeigu pas Varviką, jis pasirūpins berniuko saugumu. Bet tokiu atveju juk būtų pasiuntęs mums žinią? Gal mano sūnus slapstosi, gal jis sužeistas...

Nutylu. Sakinio pabaiga: „Gal jis negyvas“ — akivaizdi, tarsi būtų užrašyta ore tarp mūsų.

— Netrukus sužinosime, — ramiai atsiliepia mano vyras. — Ir gali būti tikra, kad apie mirusį ar sužeistą mes kaipmat būtume išgirdę. Juk apie Herberto mirtį iškart sužinojome.

— Mums reikia parsivežti Henrį, — pakartoju.

— Aš vykstu, — nusprendžia jis. — Tu manęs lydėti negalėsi. Keliai bus pilni bėglių ir tų, kurie taiko prisiplėšti. Varvikas vėl grąžino į Jorkų Angliją pavojų ir sumaištį. Bala žino, kuo tai baigsis. Tau teks likti čia. Man net prireiks sustiprinti sargybą, jeigu užklystų ginkluoti plėšikai.

— Bet mano sūnus...

— Herbertas bus jį pamokęs, kaip elgtis, jeigu sėkmė nuo jų nusisuktų. Jis paskyrė žmogų juo pasirūpinti. Pirma aplankysiu ledi Herbert, gal ji turi kokių žinių, tada vyksiu į Edžkotą. Pažadu, surasiu tavo berniuką.

— O kai surasite, parvežkite čia.

Henrikas dvejoja.

— Priklauso nuo to, kas bus naujasis jo globėjas. Negalime tiesiog pasiimti.

— Kam apie tai spręsti, jeigu Jorkai sutriuškinti?

Vyras nusišypso.

— Ko gero, Lankasteriams. Jūs laimėjote, prisimeni? Dabar jūsų giminė viską sprendžia. Varvikas grąžins karalių Henriką į sostą, kaip ir nuvertė, o pats valdys šalį, kol užaugs princas, galbūt netgi ilgiau.

— Mes laimėjome? — klausiu abejodama. Kai mano sūnus dingęs, o jo globėjas negyvas, tai panašiau į pavojų nei pergalę.

— Mes laimėjome, — patvirtina mano vyras, bet jo balse jokio pasitenkinimo. — Vienaip ar kitaip, laimėjo Lankasteriai, tai yra mes.

Iš pat ryto, kai atsargusis mano sutuoktinis rengiasi išvykti, gauname laišką su pažįstama Džaspero rašysena.

Berniukas pas mane. Jis saugiai palaukė pas ledi Herbert su velionio vyro gimine. Nuvešiu jį į Londoną pristatyti mūsų karaliui. Ar sutiksite mus ten, rūmuose, kuriems vėl vadovauja mūsų karalius? Anglija grįžo mums, į jūsų maldas atsakyta, dėkui Dievui.

Viskas kaip sapnas, toks ryškus sapnas, kokius regėdavau vaikystėje, per maldą matydama vizijas. Stafordų barža plaukiame Temze, irkluotojai derina mostus su tyliu būgno dundesiu, mano berniukas dairosi į žmones palei upę, kurie džiugiai sveikina mūsų vėliavas. Matau savo berniuką valties priekyje, savo busimąjį princą. Prasilenkiame su Vestminsteriu, nužvelgiu žemus pastatus, suvirtusius prie vandens. Kažkur vienuolyno prieglobstyje slapstosi buvusi karalienė Elžbieta Vudvil, garsioji Jorko karaliaus gražuolė žmona, ir spėlioja, ar dar išvys savo vyrą. Ji palikta viena, aš vėl iškilau. Kažin ar žvelgia dabar pro kokį tamsų langelį, gal mato dabar mano vėliavą? Sudrebu it pajutusi į save įsmeigtą negerą žvilgsnį, stengiuosi nuvyti mintį. Esu Dievo parinktoji dukra iš Jo pasirinktos giminės. Gali rymoti, kol įaugs į žemę, man nerūpi, kartu su gražuolėmis savo dukromis.

Iš valties priekio droviai šypsodamasis į mane atsigręžia Henris, o aš paraginu: „Pamok jiems, pamok savo žmonėms. Jie džiaugiasi, kad tavo giminė grįžo į valdžią, kad susigrąžino šlovę. Parodyk jiems, kad džiaugiesi čia būdamas“.

Berniukas vangiai mosteli ir prieina prie manęs, įsitaisiusios po Stafordų baldakimu, kuris išsiuvinėtas raudonomis Lankasterių rožėmis.

— Ledi motina, jūs buvote teisi, — nedrąsiai taria jis. — Prašau atleisti. Aš nesupratau.

Prispaudžiu delną prie dundančios širdies.

— Dėl ko buvau teisi?

— Mes esame šlovinga giminė, o karalius Henrikas — tikrasis karalius. Aš nežinojau. Kai pasakodavote, nesupratau. Bet dabar suprantu.

— Mane veda Dievas, — atsakau karštai. — Pro bėgančias dienas ieškau Viešpaties išminties. Ar leisi, kad vesčiau tave ateityje?

Jis rimtai linkteli.

— Būsiu jūsų sūnus ir vasalas.

Nusigręžiu, kad nepastebėtų pergalingo mano šypsnio. Karalius Henrikas atgavo Angliją, o aš atsikovojau savo sūnų. Trylikos metų jis prisiekia man ištikimybę. Jis mano visam gyvenimui! Jaučiu, kaip akyse tvenkiasi ašaros.

— Priimu tavo tarnystę, — sakau tyliai.

Kai baržos atsiremia nosimis į prieplauką, kai išmetamas trapas, mano sūnus Henris pademonstruoja gražias Herbertų manieras ir pasiūlęs ranką padeda išlipti į krantą. Einame per sodą, kur visi šypsosi iš džiaugsmo, kad šalis atsitokėjo ir vėl galime užimti mums deramas vietas. O štai ir mūsų karalius, vėl soste, toks laimingas, jog nepastebiu per penkerius įkalinimo metus išblyškusio veido. Virš jo galvos raudonomis Lankasterių rožėmis siuvinėtas baldakimas, aplinkui būriuojasi jo dvariškiai. Vėl pasijuntu kaip vaikas, kurio globėjais paskirs Tiudorus. Jaučiuosi taip, tarsi grįžo vaikystės džiaugsmai ir gyvenimas prasidėjo iš naujo.

O štai ir mano sūnus, mano berniukas, trumpais ir ryškiais tarsi kaštono žirgo karčiai plaukais, plačiapetis, aukštas stovi šalia dėdės Džaspero. Dailus vaikas iš dailios šeimos. Mes grįžome. Anglija atsipeikėjo, Džasperas vėl yra Pembruko grafas, sūnų vėl galiu prižiūrėti pati.

— Matai? — tyliai klausiu. — Dabar matai? Aš tikėjau šiuo karaliumi, savo pusbroliu, o jis ir vėl soste. Dievas manimi rūpinasi ypatingai, tavimi taip pat. Žinojau, kad Jorko valdžia ilgai netruks, žinojau, kad visi vėl atgausime buvusią padėtį. — Dirstelėjusi į priekį pastebiu, kad karalius linktelėjo Džasperui privesti vaikiną arčiau. — Eik, karalius nori susipažinti su tavimi, savo pusbroliu.

Mano vaikas krūpteli, bet atlošia pečius ir didingai bei oriai nužingsniuoja prie sosto. Jis taip šauniai laikosi, jog negaliu susilaikyti nešnipštelėjusi savo vyrui, serui Henrikui:

— Matote, kaip jis žengia?

— Abiem kojom, — kandžiai pakomentuoja tas. — Vieną stato po kitos. Nuostabu.

— Kaip didikas, kaip princas, — pataisau ir ištempiu kaklą paklausyti.

— Tai čia jaunasis Henris Tiudoras, mano pusbrolis? — teiraujasi karalius Džaspero.

Džasperas nusilenkia.

— Mano brolio Edmundo ir dabar ledi Margaretos Staford sūnus.

Henris atsiklaupia priešais karalių, o tas palinksta į priekį paliesti jo garbanotą galvą karališkai laimindamas.

— Štai, pats karalius parodė malonę Henriui, — murmu vyrui. — Tikiuosi, jis regi, kad mano sūnaus laukia didelė ateitis. Jis supranta, kad tai ypatingas vaikas. Jis mato vizijas kaip šventieji, jis įžvelgia malonę kaip ir aš.

Audra, kuri nunešė valtelę su uzurpatoriumi Edvardu ir kitais bėgliais po Edžkot Hilo sutriuškinimo, nepalieka kranto beveik visą žiemą. Mūsų žemės Saryje ir kitur užtvindytos, tenka kasti griovius ir netgi statyti pylimus nuo tvinstančių upių. Nuomininkai vėluoja mokėti nuomas, jų javai skęsta laukuose. Mano vyras pesimistiškai vertina šalies būklę, lyg apsišaukėlio karaliaus praradimas būtų atnešęs liūtis ir nepasitenkinimą.

Pasklinda žinia, kad buvusi karalienė, Elžbieta Vudvil, kurią, kaip paaiškėjo, vyras taip mylėjo, kad pametė ir pabėgo, gimdys dar vieną vaiką, nors glaudžiasi Vestminsterio abatijoje, šventoriuje. Tačiau palaimintasis mūsų karalius atleidžia net šį bjaurų ir kvailą poelgį. Užuot grūdęs ją lauk, pasiunčia damas ir pribuvėjas padėti. Negaliu atsistebėti, kad ta moteris šitaip traukia dėmesį. Aš pagimdžiau vos su dviem pribuvėjomis, kurioms buvo nurodyta palikti mane mirti, jei prireiks. Elžbieta Vudvil gimdys su gydytojais, pribuvėjomis ir savo motina, nors slapstosi kaip išdavikė.

Ja ir toliau žavisi, nors niekas nebemato garsiojo jos grožio. Kalba, kad londoniečiai ir Kento ūkininkai remia ją maistu, kad jos vyras renka armiją Flandrijoje žmonai vaduoti. Kai pagalvoju apie ją, nejučiom imu griežti dantimis. Kodėl žmonės nemato, kad per visą gyvenimą ji nenuveikė nieko, tik naudojosi dailiu veideliu ar kūno žabangais karaliui pagauti. Tai nei kilnu, nei šventa, o žmonės vis tiek ją myli.

Blogiausia žinia, kad ji susilaukia berniuko. Jis negali paveldėti sosto, nes tėvas jį paliko, bet dabar gimęs Jorkų sūnus paveiks lengvatikius, įtikins, kad kalėjime jorkiečiams suteiktas įpėdinis yra likimo ženklas.

Jei būčiau karalius, nemanau, kad taip skrupulingai gerbčiau šventovės neliečiamybę. Kaip moteris, kuri plačiai žinoma kaip ragana, gali gauti Šventosios Bažnyčios apsaugą? Kaip kūdikis gali pretenduoti į saugumą? Kaip išdavikų šeima gali neliečiama gyventi Londono širdyje? Mūsų karalius yra šventasis, bet jam turėtų tarnauti žmonės, sugebantys priimti pasaulietinius sprendimus. O Elžbieta Vudvil ir jos motina Džeketa, kuri, jau esu įsitikinusi, yra tikra ragana ir išdavikė, turėtų būti sukištos į laivą ir išsiųstos į Flandriją. Galėtų ten austi savo kerus ir naudotis grožiu, užsieniečiai geriau tai įvertintų.

Vaikiška mano pagarba Elžbietos Vudvil motinai Džeketai greitai ištirpo, kai sužinojau, kokia tai buvo moteris, kuri užstūmė dukrą ant sosto. Neliko abejonių, kad grakštumas ir grožis, patraukęs mano akį vaikystėje karaliaus Henriko dvare, buvo itin nuodėmingos sielos kaukė. Ji leido stypsoti dukrai pakelėje, kai jaunasis karalius jojo pro šalį, ji buvo viena iš kėliųjų slaptų tuoktuvių liudininkių. Vėliau ji tapo svarbiausia dvaro dama ir Jorkų rūmų galva. Jokia garbinga ir lojali dama šitaip nesielgtų. Kaip ta, kuri tarnavo Margaretai Anžu, galėjo priklaupti priešais savo lengvabūdę dukrą? Džeketa buvo hercogienė Prancūzijoje, vėliau tapo našle ir stebėtinai greitai ištekėjo už velionio vyro skvairo Ričardo Vudvilio, kuris pasivadino lordu Riversu, atiduodamas duoklę savo giminės tradicijai, įvardijančiai savo pramote vandens deivę. Nuo to laiko skandalai ir paskalos apie ryšius su velniu lydi ją neišvengiamai, kaip kad vanduo teka nuo kalno. Ir tai moteris, kurios dukra užsigeidė būti Anglijos karaliene! Nieko keista, kad jis taip gėdingai mirė, o jos tupi kalėjime. Gali dabar pasitelkti savo juodąją magiją ir išskristi arba, pasišaukusi upę pagalbon, išplaukti.